The following text is not a historical study. It is a retelling of the witness’s life story based on the memories recorded in the interview. The story was processed by external collaborators of the Memory of Nations. In some cases, the short biography draws on documents made available by the Security Forces Archives, State District Archives, National Archives, or other institutions. These are used merely to complement the witness’s testimony. The referenced pages of such files are saved in the Documents section.
If you have objections or additions to the text, please contact the chief editor of the Memory of Nations. (michal.smid@ustrcr.cz)
Nepasiklyskite miške ir savo sąžinėje
gimė 1928 m. Lietuvoje, Anykščių rajone
1948 m. išėjo partizanauti
1949-1953 m. buvo Laisvės rajono kovotojas, išsilaikęs tarp trijų paskutinių šio rajono partizanų, gyveno slapstydamasis miško bunkeriuose
vedė 1949 m., žmona Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė-Sesutė - laisvės gynėja, karė savanorė, tremtinė
1950 m. šeimai besislapstant bunkeryje gimė sūnus Antanas
1953 m. kartu su žmona partizane buvo apgaule įviliotas į pasalą ir agentų smogikų suimtas
nuteisti po 25 metus kalėti ir po 5 metus tremties
kalėjo Rusijoje: Omske, Taišete, vėliau buvo kalinamas Mordovijoje bei Permėje (Rusija)
1978 m. grįžo į Lietuvą
1983 m. vėl ištremtas į Kaliningrado sritį (Rusija)
1989 m. grįžo gyventi į Lietuvą
surado savo buvusio bunkerio vietą Dabužių miške, rūpinasi partizaninės kovos atminimo įamžinimu
apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino 3 laipsnio ordinu - Komandoro kryžiumi
Jonas Kadžionis
Jonas Kadžionis 1928 m. gimė Lietuvoje, Anykščių rajone, Piktagalio kaime Alekso ir Petronėlės Kadžionių šeimoje. Kaip ir dauguma to meto šeimų J. Kadžionio šeima buvo daugiavaikė. Joje augo 11 vaikų. Jono Kadžionio tėvai ūkininkavo, keli vyresnieji broliai tarnavo pas turtingesnius ūkininkus, seserys užsiėmė tradiciniais to meto amatais: siuvo, verpė, audė. J. Kadžionis, ketverius metus prieš Pirmąją sovietų okupaciją mokėsi Pieninių kaime (Anykščių r.) pradžios mokykloje, kurioje baigė keturis skyrius. Kaip ir daugumai to meto jaunuolių okupacijos ir karas sutrukdė tęsti tolimesnius mokslus, todėl gyvendamas tėvų namuose dirbo šeimos ūkyje. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu Jono Kadžionio šeima vertėsi gerai. Turėdami nemažai žemės ir daug dirbdami neblogai prasigyveno. Kaip mini J. Kadžionis, jo seserys jau galėdavo sau leisti rengtis taip, kad nebesiskirdavo nuo turtingųjų. Vienas iš Jono Kadžionio brolių, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje užsakė žurnalą „Karys“. Straipsniai esantys jame smarkiai prisidėjo prie visos šeimos vaikų pasaulėžiūros formavimo. Anot dabartinių Lietuvos istorikų, viena iš prielaidų kodėl tiek daug Lietuvos jaunuolių Antrosios sovietų okupacijos metais išėjo partizanauti būtent ir yra Nepriklausomoje Lietuvoje diegtas stiprus patriotinis ugdymas. Jono Kadžionio, kaip ir daugelio Nepriklausomoje Lietuvoje augusių jaunuolių paauglystėje susiformavusios vertybinės nuostatos padėjo pagrindus tolimesniam jų gyvenimo būdo pasirinkimui. Keli J. Kadžionio broliai išėjo partizanauti dar nepasibaigus karui. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, 1948 m. pavasarį, ištrėmus dalį šeimos, vengdamas tarnybos sovietinėje kariuomenėje, prie jų prisijungė ir J. Kadžionis. 1948-1949 m. buvo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narys, Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Tigro būrio partizanas, pasirinkęs Bėdos slapyvardį. 1949-1953 m. J. Kadžionis-Bėda buvo Laisvės rajono kovotojas, išsilaikęs tarp trijų paskutinių šio rajono partizanų, gyveno slapstydamasis miško bunkeriuose Kavarsko-Dabužių-Traupio apylinkėse. 1949 m. vedė Malviną Gedžiūnaitę-Kadžionienę-Sesutę (1923-1992). J. Kadžionio žmona taip pat buvo partizanė, laisvės gynėja. 1952 m. sausį Jonui ir Malvinai Kadžioniams besislapstant bunkeryje gimė sūnus Antanas. 1953 m. J. Kadžionis kartu su žmona buvo apgaule įviliotas į pasalą ir agentų smogikų suimtas. 1953 m. rugsėjo 12 d. Pabaltijo karinis tribunolas jį ir jo žmoną nuteisė po 25 metus kalėti ir po 5 metus tremties. Po Kadžionių arešto ir išvežimo į lagerius, jų sūnų užaugino visai svetimi žmonės. Net ir būdamas lageryje, atskirtas nuo šeimos ir žinodamas, kad Lietuvoje vienas auga jo sūnus, J. Kadžionis atsisakė prašyti malonės ar prisipažinti buvęs suklaidintas. Atkalėjo Rusijoje visą jam skirtą bausmės laiką. Iš pradžių jis buvo laikomas Omske, kur dirbo medienos apdirbimo fabrike, paskui statė naftos perdirbimo gamyklą Taišete, vėliau buvo kalinamas Mordovijoje bei Permėje, dirbo lentpjūvėse. M. Kadžionienė iš lagerio buvo paleista 1958 m. Buvo atsižvelgta į tai, jog Lietuvoje paliktas sūnus. Kadangi kalėjo atskirai, tais pačiais metais M. Kdžionienė aplankė J. Kadžionį lageryje. Iki 1978 m. šeima matėsi bene 16 kartų. Atlikus bausmę, 1978 m. ir J. Kadžioniui buvo leista grįžti į Lietuvą. Čia jis apsigyveno pas žmoną Pajūryje (Šilalės r.), dirbo Pajūrio bažnyčios valytoju. Sovietinės valdžios persekiojamas, jis kiek laiko slapstėsi, paskui buvo apkaltintas veltėdžiavimu ir 1983 m. vėl ištremtas į Kaliningrado sritį (Rusija), ten dirbo lentpjūvėje, kol 1989 m. išėjo į pensiją. Lietuvos Atgimimo metais J. Kadžionis gavo teisę grįžti gyventi į Lietuvą ir 1989 m. kovą čia persikėlė. J. Kadžionis 1998 m. balandžio 14 d. buvo pripažintas kariu savanoriu, 1998 m. gegužės 13 d. jam buvo suteiktas leitenanto karinis laipsnis. Dabar jis yra atkurtosios Algimanto apygardos partizanų vadas, dimisijos kapitonas, rūpinasi partizaninės kovos atminimo įamžinimu. Jo iniciatyva įrengtas memorialas žuvusiems Traupio apylinkių laisvės gynėjams atminti, paženklintos kelios partizanų kovų, žūties ar palaidojimų vietos Kavarsko apylinkėse. Jis surado savo buvusio bunkerio vietą Dabužių miške ir kartu su kitais entuziastais jį 2009 m. vasarą atkūrė, naudoja edukaciniams renginiams. J. Kadžionis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino 3 laipsnio ordinu - Komandoro kryžiumi. Laisvalaikiu kuria dainas ir eilėraščius, rašo prisiminimus.
Apklausė Ingrida Vilkienė, Eglė Šukytė-Malinauskienė, Tomas Kavaliauskas
© Všechna práva vycházejí z práv projektu: Survivors testimonies
Witness story in project Survivors testimonies (Eglė Šukytė)