Apklausėja: „Papasakokite apie darbus, kuriuos dirbote lageryje, gi Jūs buvote jauna, aštuoniolikos metų mergina, tai turbūt ir sunkius darbus dirbote?“ E.T.G.: “Kirove, tai miško darbus dirbau, pjoviau mišką. Iš pradžių mes visi po kalėjimo buvome labai nusilpę. Kiti, iš Lietuvos gaudavo siuntinius, o kadangi ištrėmė visą mūsų šeimą, tai mes jų negaudavome. Giminės mums bijojo ir laiškus rašyti, mes taip pat bijojome jiems rašyti, nes viską sekė. Tad kaip jau ir minėjau, iš pradžių buvome nusilpę visi. O lageryje buvo nustatyta darbo norma, kurią reikia padaryti. Nepadarei normos, gauni baudą - mažiau maisto. Pavyzdžiui parėjęs po dienos darbų, gauni tik sriubos, o kas įvykdydavo normą dar gaudavo žuvies, košės, o mums tik duonos riekutę pridėdavo. Mūsų brigadoje dirbo 30 lietuvių. Mes buvome darbštūs, stengėmės dirbti. Iš pradžių nemokėjom pjauti su pjūklais miško, paskui įpratom. Ir skirtą normą padarydavom, vėliau jau ir viršydavome nustatytą normą, tada ir valgyti daugiau gaudavome“.
Apklausėja: „O sakykit, kai Jūs grįžote iš tremties, kokia buvo kaimynų reakcija?“ E.T.G.: “Jiems buvo gėda. Nes kai mus tik suėmė ir dar laikė uždarytus name, jau atvažiavo viena iš kaimynių su arkliu. Kadangi buvo spalio mėnuo, tai pas mus namie buvo avis papjauta, tad mėsos buvo, uogienės padarytos. Jinai viską krovėsi į vežimą ir vežėsi. Niekas netikėjo, kad mes grįšime. Įsivaizduojat, mes dar sėdime kambary, o iš mūsų jau viską veža. Kai po lagerio sugrįžom, tai jinai atsiprašė, gėda jai buvo mus sutikti. Bet buvo ir gerų kaimynų. Mes grįžę nieko neturėjome, nuo šaukšto reikėjo pradėti, tai kaimynai padėjo.“
„Anksti rytą atvažiavo didžiulė mašina, mes dar miegojome. Tėtė anksčiau buvo atsikėlęs, atėjo, pažadino mus, sako kelkitės, jau atvažiavo mūsų išvežti, jau viskas. Ir dar tėtės buvo žodžiai: ‚Kaip bus taip, kentėkim, kad tik nieko neišduotume, jeigu išduosime vieną, tai dar labiau kankins ir tad turėsime visus išduoti‘. Tuoj subėgo kareiviai, apsupo mus, išskirstė atskirai. Mane į vieną kambarį, mamą į kitą kambarį uždarė.“ Apklausėja „Ir tada Jus išvežė į Panevėžį“. E.T.G.: „Ne, vežė į Šiaulius. Šiauliuose buvome kalėjime. Ten ir teismas vyko. Prieš teismą, Šiauliuose, mus ir tardė. Paskui, kaip tik per Kūčias ir Kalėdas, gruodžio 24 ir 25 dienomis įvyko teismas. Kartu su mumis teisė ir mūsų bendrininkus Lebedį ir Mitrių. Mitrius ir dabar tebegyvena Gudžiūnuose. Vienas buvo sandėlininkas, o kitas brigadininkas. Juos teisė užtai, kad jie partizanams miltų atvežė. Bet valgyt vyrams gi reikėjo. Mus visus, tie kurie rėmėme partizanus, išdavė Kariūnas. Todėl mus visus, bendrai ir teisė tas pats teismas. Apklausėja: „Tai kiek metų kalėjime Jūs gavote?“ E.T.G.: „Dvidešimt penkis metus lagerio ir dar penkis metus atėmė teisę sugrįžti į Lietuvą.“
„Mūsų namus pradėjo sekti 1951 metais. Būdavo ateina saugumiečiai ir su tokiomis ilgomis lazdomis apie namus visą žemę bado, ieško ar nėra po žeme bunkerio iškasto. Mes turėjome kamarą ir pirtį. Partizanai buvo toje kamaroje įsikūrę, pasidarę tenai slėptuvę. Kamaroje taip pat laikėme bulves, tad niekam neateidavo į galvą tenai ieškoti ir partizanų. Būdavo, saugumiečiai nueina, atidaro ir pamato, kad ten tik bulvės ir daržovės sudėtos. O vasarą, kai nebūdavo daržovių, tai sudėdavome į kamarą kubilus, kitus nereikalingus daiktus. Kai partizanams reikėdavo išeiti, jie mums duodavo sutartinį ženklą ir mes juos išleisdavome. Saugumiečiai kiek ieškojo, taip ir nerado šios slėptuvės. Surado tik paskui, kai mes jau buvome išduoti. Toje kamaroje partizanai laikė daug savo dokumentų. Gal ir negerai padarėme, tačiau kai jau sužinojome, kad mus išdavė ir, kad ruošiasi suimti, tai mes vieną naktį sudeginome visus jų dokumentus.“ Apklausėja: „O kas Jus perspėjo, kad Jus ruošiasi suimti?“ E.T.G.: „Partizanas Lapė Prūsaitis. Jis pats ilgai išsislapstė, net iki 1958 metų. Jis mus ir perspėjo, kad Kariūnas yra išdavikas, kad visus išdavė ir, kad mus išdavė, todėl kitos išeities nėra ir saugumiečiai tikrai mus suims.“
„Į tardymą vesdavo dešimtą valandą vakaro, o į kamerą atgal parvesdavo ketvirtą, penktą ryto. Šeštą valandą jau liepdavo keltis ir nebegalėdavai atsigulti. Tik pabandyk snausti, tuoj į kameros durų langelį beldžia ir kelia. Šitas miego trūkumas labiausiai ir kankindavo. Visi pageltom nuo to, buvome tokios spalvos kaip šakotis. Išgeltom tuose kalėjimo rūsiuose dar iki teismo. Taip pat visi pabuvome ir karceryje. Man teko prabūti jame pusantros paros. Karceris, iki kelių, pripildytas vandens, per vidury pastatyta kaladė ir turi išstovėti. Valgyti neduoda, tik vandens duoda, o viską darai po savim.“ Apklausėja: Norėjo tokiu būdu jus palaužti?“. E.T.G.: „Taip.“
Elena Tvarijonaitė – Gustienė gimė 1934 m. Lietuvoje, Kėdainių rajone, Devynduonių kaime ūkininkų Viktorijos ir Ipolito šeimoje. Be E. Tvarijonaitaitės – Gustienės, šeimoje augo dar du broliai. P. Elena baigusi 4 mokyklos skyrius Devynduoniuose, dirbo tėvų ūkyje. 1949-1950 m. šiame ūkyje nuolat lankydavosi 5 partizanai iš Prisikėlimo apygardos kartu su šios apygardos vadu Juozu Paliūnu. Partizanai čia gaudavo maisto ir laikiną prieglobstį. Jų slėptuvė buvo įrengta kamaroje. P. Elena ruošė jiems maistą. 1951 m. p. Elenos tėvų ūkį pradėjo sekti stribai. Vienas p. Elenos brolių - Antanas, tuo metu buvo mobilizuotas į sovietų kariuomenę. 1952 m. p. Elena su visa šeima buvo suimta ir apkaltinta partizanų rėmimu. Jos brolis Antanas, kuris tuo metu buvo armijoje taip pat buvo suimtas ir apkaltintas tuo pačiu nusikaltimu - partizanų rėmimu. 1953 m. išvežti į Sibirą (iš pradžių visi šeimos nariai išskirstyti kalėjo Vilniaus kalėjime, vėliau – Maskvos). Visi šeimos nariai buvo nuteisti 25 m. lagerio. P. Elena pateko į moterų lagerį miškuose, Kirovskaja apskrityje. Rusijoje. Pagrindinis p. Elenos darbas lageryje - miško kirtimas. Brigadoje dirbo 30 lietuvių, sugyveno gerai. 1955 m. išvežė į Kemerovo lagerį, (Rusija) kuriame dirbo žemės ūkio darbus. 1956 m. į lagerį atvykus valdininkams iš Maskvos buvo suorganizuotas teismo procesas, kurio metu p. Elena buvo išteisinta ir paleista. Tais pačiais metais sugrįžo į Lietuvą, į Devynduonius ir jau rado sugrįžusį tėtį. Mama sugrįžo 1960 m. Tėtis buvo kalėjęs Molotove, brolis Juozas – Vorkutoje, mama - Astrachanėje. Sugrįžusi šeima apsigyveno tame pačiame kaime. Aplinkiniams (kaimynams) buvo gėda prieš jų šeimą, nes tik suėmus, dar nespėjus Tvarijonų šeimos išvežti į kalėjimą - kaimynai pradėjo dalintis šios šeimos daiktus. Grįžusi į Lietuvą p. Elena dirbo kolūkyje, ištekėjo, turi 2 sūnus. 39 metų liko našlė. Šiuo metu yra pensininkė, gieda, kuria dainas ir giesmes.
